Velykos
2016 m. velykos vyks kovo 27 d.
Kas yra velykos?
Velykos arba Šventos Velykos – Krikščionų šventė, pritaikyta prie senojo tikėjimo šventės, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš mirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente.
Velykų šventė yra kilnojama. Ji švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio.
Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“. Seniau buvo tradicija tą dieną lankyti mirusiųjų kapus, nunešti jiems maisto – kiaušinių. Mūsų protėviai tikėdavo, kad, atėjus pavasariui, vėlės atsikelia iš žemės. Pirmasis perkūnas jas priversdavo sugrįžti į kapus. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda su atgimstančia gamta, pasitraukia po pirmojo Perkūno.
Simbolika
Šventimo eiga
Įdomios, labai įvairios Velykų bažnytinės apeigos, kurios prasideda didžiosios savaitės viduryje. Sudedamoji dalis – Didysis pasninkas (nuo didžiojo trečiadienio iki Velykų). Žinomos didžiojo trečiadienio silkių išvarymo apeigos. Jos primena, kad seniau per šį pasninką net silkes būdavo draudžiama valgyti.
Didįjį ketvirtadienį nutyla (užsigavi) net bažnyčių vargonai. Tai tęsiasi iki šeštadienio. Bažnyčioje skambinama tik tarškučiais. Tą dieną sargyboje prie Kristaus karsto budi jaunimas.
Didįjį šeštadienį pagal tradiciją bažnyčioje šventinamas vanduo ir šventoriuje iš senų kryžių ir medinių dievukų sukuriamas šventas laužas. Jo ugnis pašventinama. Žmonės (dažniausiai jaunimas) pasiima laužo ugnelės ir nešasi namo, kad ja įžiebtų savo namų židinio ugnį. Skolintis Velykų ugnies nepriimta, nes tikima, kad tokia ugnimi užkūręs židinį, gali namus sudeginti. Iš bažnyčios parsinešama ir šventinto vandens. Juo pašlakstomi (pakrapijami) visi namiškiai, sodyba ir jos pastatai, gyvuliai, o likęs vanduo daug kur supilamas į šulinį, kad vanduo visada būtų švarus ir sveikas.
Šeštadienio vakarą visi gerai nusiprausia, pasipuošia ir vėl skuba į bažnyčią – „ant mišparų ir Prisikėlimo“. Meldžiamasi iki pat paryčių. Tą naktį daugelyje Lietuvos vietų bažnyčioje pasirodydavo kaukininkai (persirengėliai). Populiariausi personažai: velniai, baidyklės, žydai. Jie stengdavosi išjudinti besimeldžiančius savo sodiečius.
Sulaukus sekmadienio ryto, apie bažnyčią eina Prisikėlimo procesija, kurioje groja ir kaimo muzikantai. Priešinga kryptimi seniau dažnai Žemaitijoje eidavo triukšmingi persirengėliai („žydai“).
Parėjusieji iš bažnyčios namo, pasveikina su šventėmis namiškius ir kartu su visa šeima sėda už šventinio stalo. Pirmąją Velykų dieną į svečius, jei nėra pakviesti, niekas nevaikšto. Didžiosios linksmybės, pramogos prasideda antrąją Velykų dieną.
Trečioji Velykų diena – (Ledų diena). Ji pas mus jau primiršta.
Kiaušinių dažymo būdai
Marginimas vašku
Paprastai vašku ornamentuojami jau virti nedažyti kiaušiniai. Vaško spalva priklauso nuo kaitinimo trukmės: iš pradžių jis būna šviesus, po to gelsta, vėliau ruduoja ar net pilkėja. Marginimo įrankis - metalinė adatėlė su galvute, įtvirtinta į medinį kotelį. Pirmąsyk ornamentuojant vašku pravartu žinoti: jei vaškas nuo lukšto atšoka, neprilimpa, vadinasi, kiaušinis per šaltas, reikia jį pašildyti, kad būtų kambario temperatūros. Ornamento nepadarysite, jei vaškas yra per karštas - įrankiu braukiant per lukštą, jis nutįsta. Vašku išmargintą kiaušinį merkite į paruoštus šaltus dažus. Kiaušiniui nusidažius, vaškas ant jo paliekamas arba nugramdomas. Vašką galima nutirpinti kiaušinį trumpam įmerkus į karštą vandenį ir greitai išgriebus, po to nusausinus minkštu skudurėliu - lukšto spalva tampa gilesnė, ryškesnė.
Kaip dažė "gelažuniais"
Kiaušinius dažyti "gelažuniais" - senas žemaitiškas receptas. Balti ar vašku ornamentuoti virti kiaušiniai kelioms dienoms merkiami į gamtinius dažus. Jie paruošiami taip: susmulkinama alksnių, juodalksnių arba ąžuolų žievė paverdama apie valandą vis įpilant vandens, po to į nuovirą pridedama surūdijusių gelžgalių. Taip išgaunamos tamsios spalvos bei atspalviai - nuo melsvai pilko iki juodo.
Dažai iš gamtos
Greitai ir lengvai valgyti skirtus kiaušinius nudažysite augaliniais dažais: svogūnų lukštais, visada žaliuojančiais iš po sniego parautais bruknių lapais, žolių stiebeliais, samanomis. Arba tiesiog šieno kuokštu: džiovintų žolelių rinkinys gali būti labai įvairus (dobilai, kiti pievų žolynai ir pan.). Kiaušiniai nusidažo žalsvai, tabako spalva, įvairiausiais geltonais atspalviais. Dažymo principas toks pats, kaip ir svogūnų lukštais: į puodą pridedama daug žolyčių, šieno pabirų ir viskas pavirinama. Kiaušiniai gali būti dedami tiesiai į nuovirą arba apraišiojami, pavyzdžiui, svogūnų lukštais (suteiks raudonesnių atspalvių). Kas ir kaip dažo: jeigu augalas turi dažomųjų medžiagų, dažo visos jo dalys, bet stipriau šaknys bei žiedai. Gerai dažo kai kurių augalų sėklos, konkorėžiai (pvz., juodalksnių, alksnių), žievė (ąžuolo), be to, graikiniai riešutai ar augalai, turintys daug tanino (pvz., arbatžolės dažo tamsiomis spalvomis). Šlamučiai nudažys ryškiai geltonai, šaltekšniai - gelsvai, o nuo rykštenių kiaušinių lukštas įgaus garstyčių atspalvį. Meškauogės dažo ryškiai žaliais atspalviais, kaip bruknės, o kinrožė (dažas nepatvarus) lukštui suteiks melsvumo. Augalų dažomąsias medžiagas galima sutvirtinti valgomąja druska.
Margučių simbolika
Margučiai marginami praktiškai visomis spalvomis, tačiau jos visgi nėra bereikšmės. Verta žinoti, kas ką simbolizuoja. Ypač jei marguti kam nors dovanoji.
Juoda spalva reiškia žemę, gausumą, pilnatvę;
raudona – tai gimimas, gyvenimas, energija, visa ko pradžia;
žalia – augimas, sveikata, ramybė;
geltona, rusva – derlius, šviesa, jaukumas, šiluma;
mėlyna – dangus, palaima.
Margučių raštai ir simboliai dažniausiai tokie patys, kokie
vartojami kitur (pvz., audinių puošyboje). Tačiau įdomu tai, kad labai dažnai margutis padalinamas į dvi dalis kokia nors juosta ar ornamentu. Tai simbolizuoja du pasaulius – dienos ir nakties. O ten jau galima sudėti visus savo norus, palinkėjimus bei svajones. Tiesiog nupiešti tokį pasaulį, kokio norėtum. Margučiuose ypač dažni saulės, žvaigždžių, mėnulio motyvai, paukščių pėdutės, augalu raštai. Žodžiu, žydintis ir klestintis ką tik atbudusios gamtos pasaulis.
Velykinės pramogos ir apeigos
Miegančiųjų žadinimas, velykavimas:
Iki Velykų kiekvienas stengiasi, kad išsprogtų jo iš pamiškės parsineštos beržo šakelės. Velykautojai stengiasi prabusti anksti ryte ir, pasiėmę išsprogusias beržo šakeles, nuplakti (pažadinti) kitus. Tie, kuriuos užtinka bemiegančius ir nuplaka, turi duoti velykautojui bent po kiaušinį.
Kiaušinių ridinėjimas:
Ridinėjama visoje Lietuvoje ir ne bet kaip, o per specialiai padarytą lovelį. Visi stengiasi toliausiai nuridenti savo kiaušinį, nes tik taip įmanoma tapti nugalėtoju ir pavasarį patikėti, kad tie metai tau bus tikrai laimingi, kad viskas puikiai seksis.
Kiaušinių mušimas:
Žaidime dalyvauja tiek vaikai, tiek jauni, tiek ir seni. Žaidimo esmė – išsiaiškinti tą, kuris moka išsirinkti stipriausią kiaušinį (medinis, kitas, dirbtinai sutvirtintas, sustiprintas kiaušinis netinka).
Kiaušiniavimas:
Kiaušiniauti įprasta tik mažamečiams vaikams (iki 7-8 metų amžiaus). Atėjęs į svečius, vaikas turi padeklamuoti posmą „Aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis, prie … (slenksčio?) stoviu, kiaušinuko noriu“. Po to jis turi įsikišti pirštą į burną ir laukti. Tai ženklas, kad vaikas nori vieno kiaušinio. Jei įsikiši du pirštus, reiškia, kad prašai dviejų. Daugiau gvieštis nereikėtų, nes kuklumas puošia ir mažus vaikus…
Dėdinėjimas:
Jaunuoliai per Velykas pramogaudami prasimano ir dėdinėti – eiti pas merginas prašyti kiaušinių. Viskas gerai, jei mergina tais kiaušiniais iš anksto yra apsirūpinusi, o jei ne, vyriokai gali paimti ją už parankių, nuvesti į vištidę ir patupdyti į vištos gūžtą, kad ši kiaušinį išperėtų…
Lalavimas:
Tradicinė Velykų apeiga. Kaimo gyventojai pasiimdavo barškalus, eidavo apie laukus ir barškindami dainuodavo dainas, kurių priedainiuose būdavo „ai lalu lalu“, „ei lalo“ ir kt. Taip, lalautojų supratimu, jie kviesdavo visas dangaus ir žemės galias, kad šios laukams ir jų šeimininkams lemtų gerą derlių, sotų gyvenimą. Kartu lalauninkai prisirinkdavo ir įvairiausių vaišių, kuriomis žmonės juos apdovanodavo už dainas ir palinkėjimus.
Laistymasis vandeniu:
Šis Velykų paprotys nuo seno žinomas ir Žemaitijoje. Balys Buračas knygoje „Lietuvos kaimo papročiai“ (Vilnius, „Mintis“, 1993, p. 208) aprašo Betygalos apylinkėse užrašytą Velykų ryto laistymosi vandeniu tradiciją, kai anksti ryte vaikinai eidavo vandeniu laistyti merginų. Eidami nešdavosi butelį vandens, su šventėmis pasveikindavo sutiktuosius, o užėję į trobą, kurioje gyvendavo merginos, paspausdavo rankas šeimininkams, o sveikindami moteris ir merginas, joms į delnus po truputį įpildavo vandens, po to tuoj pat vandenį nušluostydavo rankšluosčiu. Tokius laistytojus šeimininkai sodindavo už vaišių stalo.
Supimasis sūpuoklėse:
Dabar tai dažniausiai tik vaikų ir jaunimo pramoga, o seniau supdavosi ir vyresnio amžiaus žmonės. Tikima, kad kuo aukščiau per Velykas įsisupsi, tuo aukštesni bus linai, tuo ilgesnis jų pluoštas. Supantis dainuojamos sūpuoklinės dainos. Sūpynės dažniausiai įrengiamos ant kalnelių, tarp dviejų greta augančių medžių.
Išsamiai raseiniečių žemaičių Velykas knygoje „Lietuvos kaimo papročiai“ aprašo Balys
Buračas (p. 215-217). Čia jis nurodo, kad Velykų dieną yra daug visokių draudimų:
* Velykų dieną negalima ilgai miegoti – galvą ilgai skaudės.
* Skaudės galvą ir jei Velykų dieną galvą šukuosi (šukuok tik Velykų išvakarėse).
* Nedera pirmąją Velykų dieną į svečius vaikščioti. Jei vis dėlto kas nors ateina, tam reikia duoti kailinius blusinėti.
* Per Velykas negalima žemės judinti ar kitaip ardyti, nes priešingu atveju vasarą ledai javus išmuš.