Velykos
Viena gražiausių švenčių
Apie šventę
Velykos arba Šventos Velykos – krikščionių šventė, pritaikyta prie senojo tikėjimo šventės, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną).
Dar keletas faktų apie šventė
Velykos yra svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį. Kai kurių supratimu svarbiausia yra Kristaus mirties, o ne prisikėlimo diena, nes būtent mirdamas Kristus išvadavo žmoniją nuo prigimtinės nuodėmes.
Velykos, kaip ir kitos krikščioniškos šventės, yra perėmę pagoniškų elementų, pvz., Velykų kiaušiniai, Velykų zuikiai, Velykų bobutė, Vėlykė.
Velykų data
Velykos nėra švenčiamos fiksuotą metų dieną pagal Grigaliaus kalendorių.
Jų data priderinta prie žydų šventės, kurios data nustatoma pagal mėnulio kalendorių.
Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pilnaties po pavasario lygiadienio.
Taigi Velykų data įvairiais metais gali kisti nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos.
Papročiai
Dalis Velykų papročių – eiti anksti ryte į bažnyčią, eiti aplink bažnyčią paminint Kristaus nueitą kančių kelią ir pan. – tai krikščionybės suformuoti papročiai.
Likę papročiai – marginti kiaušiniai, lalavimai ir kt. – kilę iš pagonių pavasario gamtos atgimimo šventės.
Pavadinimo kilmė
Europoje daugumoje kalbų Velykos vadinamos žodžiais, kurių etimologinė kilmė siejama su hebrajų k. žodžiu pesach, reiškiančiu izraelitų išėjimo iš Egipto minėjimo šventę pagal Senajį Testamentą, gr. Pascha, (Πάσχα), italų pasqua, isp. pascua, prancūzų pâques, rusų пасха, rumunųpaşti, švedų påsk, ol. pasen, suomių pääsiäinen.
Kai kas Lietuvoje bando sieti Velykų pavadinimą su žodžiu vėlė – teigiama, kad pavadinimų sutapimas gali būti dėl žodžių atrakcijos.
Velykų simbolika ir reikšmė
Didžioji savaitė
Svarbiausias per didžiąją savaitę yra vadinamasis tridienis – ketvirtadienis, penktadienis ir Velyknaktis. Mes labiausiai esame įpratę švęsti Velykų rytą, sekmadienį, tačiau iš tiesų katalikams svarbesnė yra naktis iš šeštadienio į sekmadienį. Kai kuriose šalyse Velykos triukšmingai švęsti pradedamos jau nuo ketvirtadienio ar dar anksčiau, o sekmadienį jau rimstama, ruošiamasi darbo savaitei. Tačiau, jei paisome krikščioniškų tradicijų, akivaizdu, kad savaitę prieš Velykas linksmintis priežasčių nėra.
Didysis ketvirtadienis
Tą vakarą Kristus ne tik valgė su savo mokiniais paskutinę vakarienę, bet ir plovė jiems kojas – toks vaidmenų apsikeitimas kalba apie pasiaukojimo, nusižeminimo svarbą. Kartais tai siejama su vidiniu apsivalymu. Galbūt dėl tos priežasties lietuvės šeimininkės šią dieną dar vadina švaros ketvirtadieniu ir sieja ne tik su vidiniu, bet ir su išoriniu apsivalymu – stengiasi kuo gražiau išblizginti, sutvarkyti namus, nubraukti voratinklius, išplauti langus, apeina visus kampus, išvėdina ir pakeičia patalynę. Tą dieną šukavo ir valė naminius gyvūnus ir gyvulius, išplaudavo visus skalbinius ir indus, kad visi metai būtų švarūs.
Didysis penktadienis
Didysis penktadienis – proga apmąstyti ir savo buvimą, savo kaltes, sprendimus, savo santykį su krikščionybe. Tai tylos, ramybės, susikaupimo ir didžiojo, griežto pasninko diena, kai būtina susilaikyti nuo visų linksmybių, tačiau taip pat nederėtų ir persidirbti, būtina atsisakyti mėsiškų ir pieniškų valgių, uolesni krikščionys tą dieną nevalgo visiškai.
Didysis šeštadienis
Didįjį šeštadienį labai svarbus vaidmuo tenka ugniai ir vandeniui. Šiuo požiūriu Velykos yra artimos daugeliui pagoniškų švenčių, tarkim, Rasoms (Joninėms). Bažnyčios šventoriuje šventinama ugnis, o bažnyčioje – vanduo. Kiekviena šeima tądien (dabar tai vyksta vakarais) skubėdavo į bažnyčią parsinešti šių dalykų. Anksčiau ugnį ir vandenį parnešti į namus buvo vaikų ir paauglių darbas.
Buvo svarbu, kad nešant ugnį ji neužgestų. XIX a. pabaigos – XX a. pr. tai atrodė išties įspūdingai – raiteliai ir būriai paauglių, sukdami apie galvas pintis arba smilkstančius virvagalius, kad neužgestų, skubėdavo namo net iki 10 kilometrų. Niekas šventosios ugnies neidavo skolintis, turėjo būtinai parsinešti patys. Pareinančių su ugnimi laukdavo šeimininkė, paruošusi krosnį – senuosius nuodėgulius kruopščiai išvaliusi, prikrovusi sausų malkų. Ant šventintos ugnies virė kiaušinius, ruošė velykinius valgius.