Velykos

Viena gražiausių švenčių

Apie šventę

Velykos arba Šventos Velykos – krikščionių šventė, pritaikyta prie senojo tikėjimo šventės, simbolizuojanti Kristaus prisikėlimą iš numirusiųjų po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame Testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną).

Dar keletas faktų apie šventė

Velykos yra svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį. Kai kurių supratimu svarbiausia yra Kristaus mirties, o ne prisikėlimo diena, nes būtent mirdamas Kristus išvadavo žmoniją nuo prigimtinės nuodėmes.

Velykos, kaip ir kitos krikščioniškos šventės, yra perėmę pagoniškų elementų, pvz., Velykų kiaušiniai, Velykų zuikiai, Velykų bobutė, Vėlykė.

Velykų data

Velykos nėra švenčiamos fiksuotą metų dieną pagal Grigaliaus kalendorių.


Jų data priderinta prie žydų šventės, kurios data nustatoma pagal mėnulio kalendorių.


Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pilnaties po pavasario lygiadienio.


Taigi Velykų data įvairiais metais gali kisti nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos.

Papročiai

Dalis Velykų papročių – eiti anksti ryte į bažnyčią, eiti aplink bažnyčią paminint Kristaus nueitą kančių kelią ir pan. – tai krikščionybės suformuoti papročiai.

Likę papročiai – marginti kiaušiniai, lalavimai ir kt. – kilę iš pagonių pavasario gamtos atgimimo šventės.

Pavadinimo kilmė

Lietuvių kalbos žodžio Velykos etimologija sietina su daugelyje slavų kalbų, išskyrus rusų, šiai šventei įvardyti vartojamu žodžių junginiu, kurio reikšmė yra didžioji diena/naktis: Великдень (ukrainiečių), Великден (bulgarų),Вялікдзень (baltarusių), Wielkanoc (lenk.), Velikonoce (čekų), Velikanoč (slovėnų). Latvių kalboje slaviškas skolinys „didžiosios dienos“ tapo Lieldienas.


Europoje daugumoje kalbų Velykos vadinamos žodžiais, kurių etimologinė kilmė siejama su hebrajų k. žodžiu pesach, reiškiančiu izraelitų išėjimo iš Egipto minėjimo šventę pagal Senajį Testamentą, gr. Pascha, (Πάσχα), italų pasqua, isp. pascua, prancūzų pâques, rusų пасха, rumunųpaşti, švedų påsk, ol. pasen, suomių pääsiäinen.


Kai kas Lietuvoje bando sieti Velykų pavadinimą su žodžiu vėlė – teigiama, kad pavadinimų sutapimas gali būti dėl žodžių atrakcijos.

Velykų simbolika ir reikšmė

Dauguma kasmet švenčiame Velykas, o ar žinome, kokia šios šventės reikšmė? Velykos – kilnojama šventė, švenčiama pirmąjį mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio. Ji turi gilias tradicijas. Vieni kalbininkai mano, kad Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“, mat mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, bet paskui pasitraukia po pirmojo Perkūno. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiama kaip gamtos atbudimo šventė. Kiti kildina šventės pavadinimą iš baltarusių kalbos būdvardžio velikij „didžiulis, didysis“.

Didžioji savaitė

Savaitė iki Velykų vadinama Didžiąja. Ji prasideda Verbų sekmadieniu. Verbų sekmadienį švenčiama Kristaus įžengimo į Jeruzalę diena. Tądien jis buvo pasitiktas mojuojant palmės šakelėmis ir giedant šlovinimo giesmes. Lietuvoje palmių šakeles dažniausia atstoja kadagio šakelės, tačiau kiekviename regione jos dar būdavo papildomos karklais, tujomis, alyvomis ar kt.


Svarbiausias per didžiąją savaitę yra vadinamasis tridienis – ketvirtadienis, penktadienis ir Velyknaktis. Mes labiausiai esame įpratę švęsti Velykų rytą, sekmadienį, tačiau iš tiesų katalikams svarbesnė yra naktis iš šeštadienio į sekmadienį. Kai kuriose šalyse Velykos triukšmingai švęsti pradedamos jau nuo ketvirtadienio ar dar anksčiau, o sekmadienį jau rimstama, ruošiamasi darbo savaitei. Tačiau, jei paisome krikščioniškų tradicijų, akivaizdu, kad savaitę prieš Velykas linksmintis priežasčių nėra.

Didysis ketvirtadienis

Didžiojo ketvirtadienio vakaras skirtas labai ypatingai paminėti Paskutinę vakarienę. Tą vakarą Kristus paskutinį kartą vakarieniavo su savo mokiniais, buvo išduotas ir suimtas, todėl ši diena itin svarbi kunigams, minimas kunigystės įsteigimas. Tai - Eucharistijos įsteigimas ir perdavimas mokiniams. Paprastai pagal seną lietuvių tradiciją po vakarinių pamaldų visose bažnyčiose nutyla varpai, vargonai, susikaupiama prieš Didįjį penktadienį.


Tą vakarą Kristus ne tik valgė su savo mokiniais paskutinę vakarienę, bet ir plovė jiems kojas – toks vaidmenų apsikeitimas kalba apie pasiaukojimo, nusižeminimo svarbą. Kartais tai siejama su vidiniu apsivalymu. Galbūt dėl tos priežasties lietuvės šeimininkės šią dieną dar vadina švaros ketvirtadieniu ir sieja ne tik su vidiniu, bet ir su išoriniu apsivalymu – stengiasi kuo gražiau išblizginti, sutvarkyti namus, nubraukti voratinklius, išplauti langus, apeina visus kampus, išvėdina ir pakeičia patalynę. Tą dieną šukavo ir valė naminius gyvūnus ir gyvulius, išplaudavo visus skalbinius ir indus, kad visi metai būtų švarūs.


Didysis penktadienis

Didysis penktadienis – tai Kristaus kančios ir mirties diena. Tai vienintelė diena per metus, kai neaukojamos šventosios Mišios. Tą dieną skaitoma Kristaus kančios istorija, prisimenama tai, ką jis yra padaręs, prisiėmęs, iškentėjęs dėl mūsų. Kadangi tą dieną Kristus mirė ant kryžiaus, šiam krikščionybės simboliui skiriama ypatinga reikšmė. Vakare jam pagarbinti bažnyčioje laikomos ypatingos pamaldos.


Didysis penktadienis – proga apmąstyti ir savo buvimą, savo kaltes, sprendimus, savo santykį su krikščionybe. Tai tylos, ramybės, susikaupimo ir didžiojo, griežto pasninko diena, kai būtina susilaikyti nuo visų linksmybių, tačiau taip pat nederėtų ir persidirbti, būtina atsisakyti mėsiškų ir pieniškų valgių, uolesni krikščionys tą dieną nevalgo visiškai.


Didysis šeštadienis

Tai savotiško laukimo diena – Kristus jau nuimtas nuo kryžiaus, palaidotas, bet dar neprisikėlęs. Jo mokiniai išsibėgioję, išsislapstę. Daugelis, kurie juo tikėjo, liko savotiškai nusivylę, nes suprato, kad jis tik žmogus. Vienintelė, kuri išlaiko tikėjimą, – jo motina Marija. Ne veltui Lietuvoje Didysis šeštadienis dar vadinamas Marijos šeštadieniu.


Didįjį šeštadienį labai svarbus vaidmuo tenka ugniai ir vandeniui. Šiuo požiūriu Velykos yra artimos daugeliui pagoniškų švenčių, tarkim, Rasoms (Joninėms). Bažnyčios šventoriuje šventinama ugnis, o bažnyčioje – vanduo. Kiekviena šeima tądien (dabar tai vyksta vakarais) skubėdavo į bažnyčią parsinešti šių dalykų. Anksčiau ugnį ir vandenį parnešti į namus buvo vaikų ir paauglių darbas.


Buvo svarbu, kad nešant ugnį ji neužgestų. XIX a. pabaigos – XX a. pr. tai atrodė išties įspūdingai – raiteliai ir būriai paauglių, sukdami apie galvas pintis arba smilkstančius virvagalius, kad neužgestų, skubėdavo namo net iki 10 kilometrų. Niekas šventosios ugnies neidavo skolintis, turėjo būtinai parsinešti patys. Pareinančių su ugnimi laukdavo šeimininkė, paruošusi krosnį – senuosius nuodėgulius kruopščiai išvaliusi, prikrovusi sausų malkų. Ant šventintos ugnies virė kiaušinius, ruošė velykinius valgius.